Tamsiuoju metų laikotarpiu turime keletą dienų, kurios
skirtos mūsų mirusiesiems. Daugybė žmonių užplūsta kapines. Tamsą išsklaido
tūkstančiai žvakučių. Gražu...
Taip, tai gražu ir
miela akiai, įtvirtinama tradicija. Visgi vien tik tradicijos nepakanka. Tik
uždegti žvakutę – per mažai. Esminė šio laikotarpio mintis – prisiminti savo
mirusiuosius. Dalintis prisiminimais su giminėmis, artimaisiais, pavartyti
senus šeimos albumus.
Širdinga dovana mūsų išėjusiems
– grįžus iš kapinių susėsti šeimai prie arbatos puodelio ir tiesiog kalbėti.
Bendrauti... Papasakoti vaikams apie tuos, kurių jie nebeprisimena ar net jau
nematė. Tai nuostabi proga pabūti kartu ir per žodį perduoti šeimos istoriją.
Per pasakojimus išėjusieji vėl gyvi, jie atgyja ir anūkų, proanūkių, proproanūkių
gyvenimuose. Kai buvau mažytė, ir aš klausiausi tokių pasakojimų ir man atrodė,
kad šiuos žmones tikrai pažįstu, bendravau. Dabar šios pasakojimų nuotrupos
padeda pažinti mane pačią – atpažįstu savybes, kurias turėjo ir mano
proseneliai.
Aš, mes visi esame savo praeities kartų tęsinys... Dėl to visi kartu prisiminkime ir sukalbėkime maldelę už išėjusius... Ištarkime gražų žodį.
Ir pati geriausia
dovana mūsų išėjusiems – mūsų pačių vienybė, gerumas, rūpestis dėl vienas kito.
Tegu ne tik žvakutės šildo. Tegul šildo ir mūsų tarpusavio meilė bei supratingumas.
Jaukių visiems šių
dienų pasibuvimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą